PRODUKTAI
Bičių produktai ir gaminiai iš jų
BIČIŲ MOTINĖLĖS
Motinėlė - svarbiausias šeimos narys, dar tituluojama „karaliene“. Per parą gali padėti apie 2000 kiaušinėlių, tiek kiek sveria pati. Gyvena iki penkių metų. Palyginimui – bitė darbininkė (vasaros laiku) – gyvena tik apie vieną mėnesį. Nors abi – iš tokio pat apvaisinto kiaušinėlio. Toks milžiniškas skirtumas yra dėl maisto.
Dvi paras visi išsiritę vikšreliai maitinami bičių pieneliu, kurį išskiria liauka, esanti bitės galvoje. Vėliau jie maitinami medaus ir žiedadulkių mišiniu. Taip užauginamos bičių darbininkės arba tranai (iš neapvaisinto kiaušinėlio).
Bet jeigu po dviejų parų vikšrelis ir toliau maitinamas tik bičių pieneliu, tada iš jo užauga – bičių motinėlė su pilnai išsivysčiusiais lytiniais organais.
Po aštuonių parų motinėlė subręsta poravimuisi. Susiporuoja ore, skridimo metu. Reikia 5 – 6 tranų, kad pripildytų apvalų spermos rezervuarą esantį motinėlės pilvelyje. To turės užtekti visam jos gyvenimui. Per dvi sekančias paras ji žymiai padidėja, išpampsta pilvelis, korio akutėse atsiranda „stati siūliukai“ – pirmieji kiaušinėliai...
Vaisinga motinėlė skiria feromonus – motininę medžiagą. Kuri turi didelę įtaką visam bičių šeimos gyvenimui. Pagal šį kvapą bitės - sargybinės tikrina ar į avilį atskrenda saviškės. Sumažėjus šio „kvapo“ šeimoje, bitės pradeda auginti motinėlei pamainą...
Žmogus iš bičių gali pasimokyti ne tik darbštumo, tvarkos, kitų gerų savybių.
MEDUS
PAVASARIO. Pirmieji augalai po žiemos, kuriuos lanko bitės yra baltalksniai, juodalksniai ir lazdynai. Bet jie nektaro neskiria, iš jų bitės atsineša žiedadulkių. Pirmasis nektaro šaltinis yra blindės ir kiti gluosniniai „kačiukai“. O jų žiedadulkės turi net iki 30% riebalų. Todėl peržiemojusioms bitėms šie augalai patys reikšmingiausi, pražydus „kačiukams“, bitės masiškai pradeda auginti perus...
Prie jų, kokiai savaitei prisijungia klevai ir tik po jų - sodai, pienės... Kiekvienas pavasaris vis kitoks. Dėl atšalimų, kitų meterologinių sąlygų, dėl vietovės ypatumų, kiekvienais metais skirtingi augalai „pasireiškia“ ne vienodai. Vienais metais, pvz. esant daugiau šalnų, daugiau nektaro skiria pienės, kitais – klevai ir t.t. Todėl ir medus nebūna identiškas... Vis dėlto pagrindiniai požymiai pavasarinio medaus išlieka, jis labai šviesus arba gintarinis, aromatingas, greitai kristalizuojasi ir tampa labai kietas.
MIŠKO. Po savaitės ar dviejų pražįsta avietės ir šaltekšniai. Jų medus tamsesnis. Šiuo metu galima ir lipčiaus pirmoji banga, dažniausiai iš eglių. Aviečių medus ilgai išlieka skystas, o jeigu jame dar yra ir lipčiaus, tai toks medus gali ir visai nesusikristalizuoti. Lipčiaus kilmė kitokia nei įprastinio, jis ne iš žiedų nektaro, o iš amarų saldžių išskyrų. Amarai – mažyčiai vabaliukai gyvenantys kolonijomis lapų apatinėje pusėje, dažniausiai balkšvi. Jie minta augalo sultimis, o visą sulčių saldumą, kaip jiems nereikalingą – iššvirkščia. Vasaros viduryje galima pastebėti šlapius liepų lapus ar net šlapią šaligatvį po liepomis. Tai ir yra lipčius. Jis būna ir ant eglių, pušų jaunų spyglių. Labai dažnai prie amarų kolonijų galima pastebėti daug skruzdžių. Jos, kutendamos amarus, provokuoja pastarųjų gynybinę reakciją – dar vieną porciją saldžių išskyrų...
Lipčiaus medus koryje, dar neišsuktas, turi žalsvą atspalvį, tai ženklas bitininkui, kad gamtoje atsirado lipčius. Tokiame meduje daug mineralinių medžiagų. Dėl šios savybės pvz. Vokietijoje jis yra žymiai brangesnis.
GRIKIŲ. Kuo bitės arčiau pasėlių, tuo grynesnį, tamsesnį galima gauti medų. Daugelis žmonių jo nemėgsta dėl specifinio kvapo ir skonio. Bet jis turi daug geležies. Mažakraujystės atveju ar esant organizmo nusilpimui, jis pats tinkamiausias, nes jo energetinis poveikis greitas. Vienu metu su grikiais žydi liepos, usnys, dobiliukai, kiti didžiojo medunešio augalai, todėl dažniausiai grikių medus būna su didesne ar mažesne kitų augalų priemaiša.
DAUGIAŽIEDIS. Tai antroje vasaros pusėje žydinčių augalų medus. Arba senybiškai kalbant – didžiojo medunešio medus. Didžiojo todėl, kad šiuo laikotarpiu žydi labai daug augalų skiriančių nektarą. Kai kuriuos iš jų – liepos, dobilai – jau paminėjau. Dar verti bitininkų dėmesio barkūnai, paprastasis ežeinis, apskritagalvis bandrenis ir daugelis kitų. Daugiažiedyje, kaip ir miško meduje gali būti lipčiaus. O kadangi vasaros pabaigoje, siaurinant lizdus, išsukamas medus ne tik iš meduvių, bet ir iš lizdo, kur bitės augino perus, tai jame gali būti ir pavasarinio, ir aviečių ... Tai viso sezono medus...
Pardavinėjant medų, pasitaiko skeptikų, kurie pasišaipo iš tokių medaus pavadinimų – esą bitės „nepririši“, ji skrenda „kur nori“. Atsakau, kad augalai žydi skirtingu laiku... Bet toks atsakymas ne visus pasiekia. Daug žmonių, kaip sklidini indai...
MEDUS dažniausiai ir labiausiai siejamas su bitėm. Bet toks požiūris ne visai teisingas, nes šešėlyje lieka augalai, skiriantys nektarą. Be jų nebūtų ne tik medaus, bet ir bičių... Tai suprantant dalis bitininkų vis labiau susidomi augalais skiriančiais nektarą, pradeda juos auginti. Didžioji jų dalis yra ne tik medingi, bet ir vaistiniai...
BIČIŲ DUONA
Bičių duonelė, tai fermentacijos procese bičių užkonservuotos žiedadulkės. Žiedadulkės ir duonelė, tai kaip – švieži ir rauginti agurkai ar kopūstai. Todėl duonelė vertingesnė. Pirmiausia, bičių duonelę daug lengviau įsisavina žmogaus organizmas. Taip yra todėl, kad bręstant duonelei, skyla ją sudarančių žiedadulkių apvalkalėlis ir išlaisvinamos viduje esančios medžiagos, galinčios greičiau absorbuotis organizme.
Formuojantis bičių duonelei, dalis sudėtingų angliavandenių skyla iki monosacharidų, kurių dalis virsta pieno rūgštimi. Pieno rūgšties koncentracija siekia iki 3,5 %. Didelis rūgštingumas trukdo vystytis įvairiems pelėsiams, mikroorganizmams, puvimo bakterijoms. Taip konservuoto produkto savybės, laikui bėgant, mažai kinta, o pačią duonelę ilgai galima vartoti. Tuo ir galima paaiškinti, kuo bičių duonelė skiriasi nuo bičių surinktų žiedadulkių.
ŽIEDADULKĖS
Bet kokio gamtoje esančio augalo žiedadulkės, yra jo lytinės ląstelės. Kiekvieną vasarą augmenija pagamina milijonus tonų žiedadulkių. Labai maža jų dalis pasiekia tikslą – apdulkina žiedus. Dalį jų, kaip maistą, suvartoja vabzdžiai apdulkintojai. O visą pagrindinę žiedadulkių masę išnešioja vėjas, ir ji pražūsta.
Bitė nusileidžia ant žiedo, po akimirkos skrenda prie kito, paskui vėl prie kito, nespėsi susigaudyti, ką ji veikia, tik žiūri – jau ratuota: ant abiejų užpakalinių kojyčių susikrovusi po gumulėlį žiedadulkių. Parnešusi į avilį, bitė nutraukia juos ir padeda į korio akelę. Kitos bitės šiuos kamuolėlius susmulkina, suvilgo medumi bei sekretu ir galvos pagalba suslegia. Taip „kepama“ bičių duonelė – svarbiausias bičių šeimos maistas, vienintelis baltymų šaltinis.
Žiedadulkės – tai unikalus, natūralus produktas. Gamtoje nėra joms prilygstančio maisto analogo pagal sudėtį visų sudedamųjų komponentų, būtinų normaliam organizmui vystytis ir funkcionuoti. Jų unikalumas yra tas, kad žiedadulkės yra gyvybinių procesų bioreguliatoriai, galintys mobilizuoti apsaugines organizmo jėgas ir padėti jam susitvarkyti su lyga savarankiškai. Žiedadulkėse nustatyta apie 50 biologiškai aktyvių medžiagų, sugebančių paveikti pažeistas žmogaus organizmo funkcijas. Jose yra apie 240 medžiagų, kurios labai reikalingos normaliems žmogaus organizme vykstantiems biocheminiams procesams.
Žiedadulkės yra ne tik atskiras pasaulis, bet subtiliausia augalų harmonijos išraiška. Bitės jas hidrolizuodamos paverčia bičių pieneliu ir juo maitina savo lervutes bei bičių motinėlę.
PIKIS/PROPOLIS
Nors jis laikomas bičių produktu, bet savo pradine prasme, tai augalų imuninė sistema. Bitės tik pasiskolino... Ore, aplinkoje yra begalė virusų, bakterijų, grybelių sporų, įvairiausių mikroorganizmų, kurie gali...
Pažeidus augalo žievę, netrunka pasirodyti sakai, smala. Tai viena iš apsaugos priemonių. Pavasary, sprogstant pumpurams, augalai „apnuogina“ savo audinius. Jų apsaugai išskiria lipnią dervą. Ši derva nuo sprogstančių pumpurų ir yra pagrindinė pikio žaliava. Bitės ją parsineša į avilį, kaip žiedadulkes – po du gumulėlius ant užpakalinių kojyčių. Įterpia ir savo seilių, fermentų, vaško, žiedadulkių. Gaunasi natūralus gamtos antibiotikas, kuriuo jos išbalzamuoja korio akutes, visą savo gyvenamąją erdvę.
Jau senovėje jis buvo laikomas paslaptinga medžiaga turinčia gydomųjų galių. Dabartiniai mokslininkai pripažįsta, kad iš bičių produktų propolis yra pats veiksmingiausias, todėl nuolat tiriama, kaip jį efektyviau panaudoti įvairioms ligoms gydyti ir jų profilaktikai.
Pikis pasižymi antivirusiniu, antimikrobiniu, antiseptiniu, poveikiu. Slopina įvairius uždegimus, todėl naudojamas kompresams patempimų, išnėrimų atvejais, žaizdoms, praguloms gydyti. Kaip sudėtinė dalis naudojamas kremų, gydomųjų tepalų gamyboje ir t.t.
VAŠKO ŽVAKĖS
Gaminame žvakes iš natūralaus bičių vaško, be priedų. Šios žvakės yra draugiškos aplinkai, valo orą, skleidžia natūralų medaus ir žiedadulkių kvapą.
BIČIŲ DUONA
SU MEDUMI IR PIKIU
Bičių duona, sumaišyta su medumi ir pikiu.
ŽIEDADULKĖS
SU MEDUMI IR PIKIU
Žiedadulkės, sumaišytos su medumi ir pikiu.
"BITININKO MOSTĖ"
Bitininko mostė gaminama iš visokių, geriausių bitučių suneštų ar pagamintų produktų. Dedama truputis sibiro eglės eterinio aliejaus, dėl kvapo ir dėl gero jo poveikio žmogaus odai ir raumenims. Mostė naudojama sąnarių įtrinimui, skaudančiai nugarai, peršalus įtrinami padai. Jei skauda gerklę, galima dėti kompresą ant kaklo.
Sveiko ir laimingo gyvenimo darnoje su savimi ir su gamta!
VAŠKO KREMAS RANKOMS
Gyvendami kaime, daug dirbame lauke. Nesvarbu koks oras, būti laukia smagu. Kada dirbam, kada pramogaujam. Nuotaika, pabuvus gamtoje, visada gerėja o rankų oda truputi nukenčia. Sausėja, kartais net trūkinėja. Ir čia mums į pagalba ateina gamtos ir bičių produktai iš kurių gaminam tepaliukus.
Pagrindinis ir labiausiai naudojamas tai Vaško tepalas, kurį gaminam iš vaško, pikio, įvairių aliejų. Jis skirtas rankom.
BALZAMAS ODAI SU LYDYTU SVIESTU GHI
Lydyto sviesto, kitaip vadinamo ghi, tepalas naudojamas žaizdoms ir žaizdelėms gydyti. Sutrūkinėjusioms lūpoms tepti. Jame yra daug pikio.
Nuo seno bitininkų naudojamos priemonės gyvenimo kokybę tikrai pagerins, nuotaiką pakels. Trindami rankas, ar pėdas, sutelkiame dėmesį į save, į savo kūną, tuo įsiklausydami ko mums reikia, kad padaryti kasdienį gyvenimą kokybiškesnį geresnį ir laimingesnį.
PUŠŲ KANKORĖŽIŲ SIRUPAS
Vasaros pradžioje, prirenkame pušų kankorėžių kuriuos užpilame medumi, ilgai laikome kol pasidaro ypatingo skonio pušų kankorėžių sirupas. Žinovai sako, kad tai labai sveiką, o mums tiesiog be galo gardu.
MEDUS SU MĖTOMIS
Iš mūsų auginamų mėtų bitutės renka medų. Mėtų lapelius užpilame medumi, gaunasi nepakartojamo gaivumo sirupas. Galima įdėti truputį citrinos sulčių.
MEDUS SU DŽIOVINTOMIS SPANGUOLĖMIS
Džiovintas spanguoles sumaišome su medumi.
SVARAINIŲ SIRUPAS
Svarainių sirupas pagamintas iš mūsų sode surinktų svarainių. Kai savų pritrūksta, imam krepšį ir važiuojam pas draugus kur taip pat gausiai auga nuostabus vitaminingi žemės obuoliukai. Svarainiai užpilti medumi. Medaus ir svarainių sirupas naudojamas šviežias ir nekaitintas. Atėjus žiemai, šaldytuve yra svarainių sirupo, kuris turi labai daug vitamino C.
DŽIOVINTI SVARAINIAI MEDUJE
Svarainių skiltelės sumaišomos su medumi. Labai skanu!
SPANGUOLĖS TRINTOS SU MEDUMI
Šviežios, raiste rinktos spanguolės, sutrintos ir sumaišytos su medumi.
BRUKNĖS SU MEDUMI
Šviežios bruknės, sumaišytos su medumi.
MĖLYNIŲ SIRUPAS
Mėlynės, taip pat kaip ir svarainiai, užpilamos medumi, gautas sirupas naudojamas šviežias , nekaitintas o dalis dedama į šaldiklį iki pavasario.
MEDAUS SIRUPAS SU PIKIU
Medaus ir pikio mišinys, natūralūs antibiotikai.